Showing 61–80 of 104 results

  • M. Twain „Tomo Sojerio nuotykiai. Heklberio Fino nuotykiai“

    Garsus amerikiečių autorius ir humoristas Markas Tvenas (1835–1910), kurio tikrasis vardas Samiuelis Klemensas, užaugo Misūrio valstijoje. Kurį laiką buvo spaustuvininko mokiniu, vėliau padėjo rengti straipsnius brolio laikraščiui, kol galų gale pasirinko žurnalisto kelią, ir jam puikiai sekėsi! Skaitytojams patiko Marko humoro jausmas, jo kelionių aprašymai buvo nepaprastai įdomūs. Markas Tvenas sulaukė didžiulės sėkmės kaip rašytojas, oratorius ir humoristas.

    Didžiausią šlovę autoriui atnešė jo romanas „Tomo Sojerio nuotykiai“ ir šios knygos tęsinys „Heklberio Fino nuotykiai“.

    4,00
  • I. Šeinius „Rinktiniai raštai“ 2 tomas

    Proza, apysakos:
    “Mėnesiena” (trys variantai)
    “Bangos siaučia”
    “Vasaros vaišės”

    3,00
  • V. Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“

    Šis kūrinys tai gražiausias romantinės literatūros paminklas Lietuvos praeičiai ir jos žmonėms, kurių paveikslus V. Krėvė kūrė remdamasis tautosaka, istorija ir savo paties menine išmone.

    2,50
  • Žemaitė „Bičiuliai“

    Rinktiniai įvairių metų klasikės apsakymai, kuriuose sodriom realistinėm spalvom piešiamas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos kaimas, vargana valstiečių buitis, šviesos siekimas. Apsakymams būdingas etnografinis spalvingumas, psichologinis tikrumas, liaudiška, ekspresyvi kalba.

    2,00
  • Žemaitė „Marti. Apsakymai“

    Lietuvių literatūros klasikės plačiai žinomų kūrinių rinkinys.

    Jų tematika – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimas, vargana valstiečių buitis, tragiškas materialiniais sumetimais sukurtos šeimos likimas, dvaro ir kaimo santykiai, kova prieš carizmą, šviesos siekimas.

    2,00
  • Petras Tarasenka „Užburti lobiai“

    Petro Tarasenkos (1892-1962), archeologo ir rašytojo, knygoje kaip gyva prieš skaitytojų akis iškyla Aukštaitijos miestelio Antakalnio ir Lietuvos istorija, padavimai, legendos, sakmės, XX a. pr. gyvenimas. Pagaulus, nuotykingas siužetas pasakoja apie dviejų berniukų – Petro ir Vlado – užburtų lobių paieškas.

    „Užburtų lobių“ siužetas labai paprastas: du mažo miestelio Antakalnio vaikai, Petras ir Vladas, prisiklausę senelio Ylos pasakojimų apie užburtus lobius, bando juos surasti. Ieško jų piliakalnyje, ieško po Valiulio akmeniu, Avinėlio ežere, o galiausiai įlenda į sugriuvusių Senadvario rūmų požemius, kuriuose aptikę pinigus pasiklysta, tačiau protingo ožio padedami sugrįžta namo.
    Nuotykiai su lobiais – tai tik viena knygos dalis.

    Su kiekvienu nuotykiu atsiverčia vis naujas turtingos krašto praeities puslapis, liaudies fantazija ir išmintimi išrašytas gausiose sakmėse ir padavimuose, kuriuos herojams paprastai pasakoja senelis Yla. Ir visą šį pasaulį gaubia ypatinga autoriaus atsiminimų šviesa.

    1,50
  • I. Šeinius „Rinktiniai raštai“ 1 tomas

    Pirmoje „Rinktinių raštų“ dvitomio knygoje publikuojama ankstyvoji jo kūryba: romanas „Kuprelis“, apysakos „Bangos siaučia“, „Vasaros vaišės“, „Mėnesiena“, novelės bei humoreskos ir rinkinio „Nakties žiburiai“.

    3,00
  • V. Krėvė „Šiaudinėj pastogėj“

    Apsakymai:

    *bedievis,

    *dvainiai,

    *išsibėrė,

    *žmoną pamokė,

    *silkės,

    *bobulės vargai,

    *Kūčių vakaras,

    *Antanuko rytas,

    *galvažudys,

    *toji Amerika, kad ji prasmegtų…,

    *Perkūnas, Vaiva ir Straublys,

    *Skerdžius.

    3,00
  • V. Krėvė „Šarūnas“

    Jame įkūnytas XX a. pradžios žmogaus dramatiškas pasaulėvaizdis – maištingi grasinimai pasauliui, grandioziniai planai apversti viską aukštyn kojomis ir melancholiško liūdesio, vienatvės, būties tuštumos, sudužusio likimo elegija.

    3,00
  • B. Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai“ (I, II tomai)

    Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) romanas „Priešaušrio vieškeliai” vertinamas kaip vienas iš nedaugelio sovietmečiu sukurtų romanų, kurių vertės nepaneigė pasikeitusi santvarka. Jaunimas iš kaimo eina į miestą, o pasiliekantieji dūsta kolchozinio lažo gniaužtuose.

    Ši ano laiko būsena, konkretizuota kaip Daukinčių šeimos istorija, įkvėpė tada dar palyginti jauną prozininką egzistencinės aklavietės vaizdams, sąžiningam ir intymiam kalbėjimui. Romanas įsitvirtino lietuvių literatūros apmąstymuose kaip lūžio kūrinys, kartu turintis išliekamosios vertės dėl refleksijų įtampos ir pasakojimo būdo. Romano herojus turi biografinių autoriaus bruožų.

    5,00
  • Ieva Simonaitytė „Aukštųjų Šimonių likimas“

    Ievos Simonaitytės (1897–1978) kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Kaip šiandieninis skaitytojas negali įsivaizduoti Žemaitijos be Žemaitės, Aukštaitijos be Vaižganto, taip Klaipėdos krašto lietuvininkų tradicijos pažįstamos per I. Simonaitytės romanus „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“ (1938), atveriančius etnografinį Klaipėdos krašto savitumą. Už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 m. rašytojai buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

    Kurdama bajorų Šimonių istoriją, I. Simonaitytė dabartį sujungia su praeitimi. Romano veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, parodydama, kaip garbingi bajorai Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais bet kokias vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėždama likimo neišvengiamybę.

    Žydronė Kolevinskienė

    Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų  metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Romane vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romano veikėjų Šimonių gyvenimą.

    4,00
  • Ieva Simonaitytė „Vilius Karalius“

    Metai bėga, virsta amžiais, ir toks trumpas atrodo laikas – nuo vakar iki šiandien. Bet šičia tik momentas, gal sekundė, gal dvi kaip juodu stovi vienas priešais kitą, o tai atrodo amžinybė. Kiekvienas su savo našta, kiekvienas su savo kerštu, kiekvienas spaudžiamas savo gėdos, gnybiamas savo kaltės…

    „Vilius Karalius“ – reikšmingiausias rašytojos romanas, kurtas dvidešimt metų. Tai kelių kartų stiprios giminės nuopuolių ir kilimų, nykimo ir prisikėlimo istorija, kurią rašo pagrindiniai herojai: Vilius Karalius ir jį supančios moterys.

    Aiškiai juntamoje laiko tėkmėje kiekvieno jų gyvenimai skleidžiasi kaip atskira ir vienkartinė istorija, tarsi teigiant, kad kiekvienas yra karalius, galintis būti, apsispręsti, pasirinkti.

    3,50
  • B. Sruoga „Dievų miškas“ (viršelio defektas)

    Lietuvių rašytojo ir teatrologo Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“ – atsiminimai iš gyvenimo koncentracijos stovykloje – tapo ne tik literatūros klasika, kurią skaito moksleiviai, bet ir išskirtiniu ironijos ir net juodojo humoro pavyzdžiu lietuvių literatūros istorijoje

    1945 metais Balio Sruogos parašyta knyga apie metus, praleistus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje –  apie stovyklos sargybinių elgesį su kaliniais, persekiojusius sunkumus, badą, šaltį, ligas, permainingas kalinių nuotaikas. Ironijos, šaipymosi iš lagerių tvarkos ir juodojo humoro kupinas „Dievų miškas“ laikomas vienu originaliausių memuarų žanro kūrinių Europoje, pasakojančių apie gyvenimą koncentracijos stovyklose.

    Knyga buvo išversta į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o nepriklausomybės laikais išleista anglų, vokiečių, ispanų kalbomis.

    2005 m. pasirodė pagal knygą sukurtas filmas režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Dievų miškas“.

    Į Štuthofą Balys Sruoga buvo išvežtas 1943 metų kovą, o vos grįžęs, 1945 metais, per keletą mėnesių parašė memuarus. Tiesa, sovietinės okupacijos metu knygos neleista išspausdinti, todėl ji pasirodė tik po rašytojo mirties, 1957 metais.

    2,00
  • Vanda Markovska „Graikų mitai“

    Graikų mitologiją sudaro legendos ir mitai apie dievybes, fantastines būtybes, didvyrius ir pabaisas. Graikijos dievai gyveno Olimpo kalne, buvo apdovanoti antgamtinėmis savybėmis, tačiau atrodė kaip žmonės, su savais trūkumais ir pranašumais. Vis dėlto nuo žmonių jie skyrėsi nemirtingumu ir galia.

    Šioje knygoje atpasakojami senovės Graikijos legendos ir mitai nuo pasaulio sukūrimo ir Dzeuso gimimo iki Odisėjo klajonių ir karaliaus Oidipo.

    5,00
  • Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“

    Leidimas gali skirtis

    „Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. Altorių šešėly pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

    Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

    4,00
  • Lietuvių rašytojų apsakymai ir apysakos

    Tome spausdinama:

    Žemaitės „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“, J. Biliūno „Laimės žiburys“, „Žvaigždė“, „Keliu“, „Vagis“, „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, „Lazda“, „Liūdna pasaka“, Vaižgantas „Nebylys“, V.Krėvės „Raganius“, „Žiupsnelis iš mūsų klasikos aruodo“..

    Juose ryškėja bendražmogiškoji problematika, atsiveria žmogaus vidinio gyvenimo gelmės. Šiuo atžvilgiu jie priartėja prie pasaulinės literatūros klasikų kūrybos.

    3,00
  • Kazys Boruta „Mediniai stebuklai. Baltaragio malūnas“

    „Baltaragio malūnas“ – klasikinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame jungdamas romano formą ir turtingą tautosakos palikimą rašytojas Kazys Boruta sukūrė tikrą lietuvišką epą.

    Nuo senų senovės Paudruvės krašte stovi malūnas, priklausantis Baltrui Baltaragiui. Senasis malūnininkas norėdamas, bet negalėdamas vesti savo mylimosios pasirašo sutartį su Pinčiuku, gyvenančiu Paudruvės pelkynuose, kad šis garantuotų jam sėkmingas piršlybas. Kaip atlygį Baltaragis pasižada atiduoti nelabajam tai, ko šiuo metu neturi, bet turės vedęs. Po dvylikos metų paauksuotoje karietoje dailus ponaitis atvyksta išsivežti Baltaragio dukros – kažkada sudarytos sutarties atlygio. Tačiau malūnininkas nepėsčias – jis atiduoda Pinčiukui davatką Uršulę, kuri nuo jaunikio apsigina rožiniu. Nieko nepešęs, velnias lieka septynis metus bernauti malūne, kad tik nereikėtų gyventi su tokia žmona.

    Vėliau romano įvykiai pakrypsta tragiška linkme. Baltaragio dukra Jurga užauga, ir Pinčiukas supranta esąs apgautas. Tada jis ima kerštauti – neleidžia į malūninko kiemą atvykti Jurgos mylimojo Girdvainio piršliams, o galiausia juos abu pražudo.

    Kazio Borutos romanas – žmogaus drama, kova su nelabuoju, kuri pirmiausia simbolizuoja sizifišką kovą su likimu. Žmogaus gyvenimą dažnai valdo nepažįstamos, svetimos, net priešiškos jėgos, kurių įveikti mirtingieji negali. Tačiau net pralaimėdami romano herojai išsaugo savo žmogiškąjį orumą ir išdidiai pasitinka likimo jiems siunčiamus išbandymus.

    Lietuvių tautosakoje didelis dėmesys skiriamas velnio personažui. Žinome legendą apie Puntuką, kai nedorėlis nešė akmenį ir norėjo sunaikinti Anykščių bažnyčią. Kazio borutos romane velnias yra vienas iš pagrindinių veikėjų. „Baltaragio malūnas“ pasakoja apie amžinąją kovą tarp gėrio ir blogio, apie žmogaus ir velnio grumtynes dėl savo sielos ir laimingo gyvenimo. Antgamtiški reiškiniai, burtai, blogio jėgos romane nugali trapią žmogaus prigimtį – tai neabejotinai atspindi Antrojo pasaulinio karo, kurio metu šis kūrinys buvo parašytas, patirtį.

    2,50
  • Oscar Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

    Tai vienintelis išspausdintas (1980 m.) anglų kilmės dramaturgo, poeto Oskaro Vaildo romanas, kuris ano meto Anglijoje amžininkų buvo vertinamas labai prieštaringai, o autoriui pelnė skandalingą šlovę. Romane pasakojama apie jauną aristokratą Dorianą Grėjų, kuris dėl savo nuostabaus grožio ir amžinos jaunystės išsižadėjo sielos. Dorianas tapo nemirtingas… Tačiau nemirtingumas turi savo kainą.

    3,50
  • Kristijonas Donelaitis „Metai“

    Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765-1775 m., tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį.

    4,00
  • Juozas Baltušis „Sakmė apie Juzą“

    Šis J. Baltušio (1909–1991) romanas vertinamas kaip geriausias jo kūrinys, modeliuojantis lietuvio charakterį ilgaamžės patirties akivaizdoje ir daug sakantis apie patį rašytoją.

    Kiti išliekamosios vertės ženklai – turtinga kalba (paveikta kupiškėnų tarmės ir sakmių poetikos), sudėtingas pagrindinio veikėjo charakteris, gamtos ir darbų vaizdavimo grožis bei prasmė.

    2,00